Lietuvos katechetams švenčiant sugrįžimo į mokyklas 20-metį, „Bernardinai.lt“ redakcijoje mintimis apie savo darbą dalijosi du Jonavos tikybos mokytojai: Egidijus Živaitis ir Inga Petrikonienė.

Jau 20 metų Lietuvos mokyklose vyksta katalikų tikybos pamokos. Per šį laikotarpį būta visko: sunkių periodų ir svarbių laimėjimų. Kaip patys mokytojai mato nueitą kelią? Kaip vertinate šį periodą?

Inga Petrikonienė. Vaikui labai reikia tos kitos patirties. Mokyklos aplinka – formali, o juk ypač paauglio prigimtis tiesiog šaukte šaukiasi savos, nepriklausomos aplinkos, kuri būtų kitokia. Parapijos bendruomenė gali tokią neformalią aplinką suteikti. Tikybos pamokoms reikalinga aukšta kokybė, tačiau kad ir kokie geri vadovėliai būtų rengiami, jie niekaip nepavys medijų, kurios supa paauglius bei vaikus, kurios vystosi žaibo greitumu. O mokytojas juk turi prabilti jaunimui jų kalba. Įdomu, kad kitų konfesijų bendruomenės labai lengvai randa, ką pasiūlyti vaikui po mokyklos, o mes kol kas to nesugebame.

Didmiesčiuose yra galingos parapijos tokios kaip Pal.J. Matulaičio, Bernardinai, o ką daryti provincijoje? Jonavoje jau galime pasidžiaugti, kad suaktyvėjo jauno žmogaus formacija parapijoje. Labai svarbu, jog nusistovėjo pereinamumas. Anksčiau į parapiją būdavo ateinama tik „susitvarkyti“ išpažinties ir Komunijos. Žmonės grįždavo po trejų metų Sutvirtinimo, dar po trejų – priimti Santuokos sakramento. Pamėginome išlaikyti tęstinumą nuo pirmojo atėjimo pasiruošti šv. Komunijai iki dvyliktos klasės.

Kaip tai pavyko? Kas Jums padėjo šiame darbe?

Inga Petrikonienė. Labiausiai padėjo bendradarbiavimas su visa parapija, ypač svarbus yra kunigų palaikymas.

Su kokiu požiūriu susiduriate mokykloje? Kokią vietą tikyba užima greta kitų disciplinų?

Egidijus Živaitis. Viskas priklauso nuo paties tikybos mokytojo užmegztų santykių. Nenorėčiau pritarti, kad tikyba nuvertinama. Esu iš antrosios mokytojų kartos, tie didieji plėšiniai jau buvo išplėšti, ir mums jau teko kelti dalyko prestižą. Mokiniai ir kolegos reikalavo kokybės. Dabar mūsų mokykloje santykiai su mokyklos vadovybe idealūs. Tikyba gerbiama, juolab kad mes su kolege paruošiame renginių daugiau nei visi kiti. Vyksta labai aktyvus gyvenimas. Bendraujame su kitų dalykų specialistais: labai dažnai einu pas istorijos mokytoją, klausiu: „Ar turi ką nors šia tema? Ar žinai ką apie tai?“

Matau, kad labai svarbu gebėjimas keistis, sugebėjimas adaptuotis. Kai  atėjome į mokyklas, žmonės alko dvasingumo. Radome terpę ir pasiūlėme atsaką. Dabar mokiniai atsirenka, kas yra kas, reikalaujama kokybės. Jaučiame stiprų oponavimą iš visuomenės pusės, užtenka pažvelgti į žiniasklaidą, tačiau tikybos pasirinkimas labai priklauso nuo mokytojo asmenybės, nuo pačių mokinių motyvacijos. Konkurencija su etika kartais būna labai kūrybiška ir sveika – vadinčiau tai labiau bendradarbiavimu, susidraugavimu.

Kokie mokiniai dažniausiai ateina į tikybos pamokas?

Egidijus Živaitis. Mūsų visuomenė, man regis, jau persisotino liberalizmu. Žmonės pradėjo vis iš naujo atrasti vertybes. Ne tik vyresnio amžiaus žmonės dejuoja, esą anksčiau taip nebuvo, tą kalba ir mokinių tėvai. Kita vertus, tokia terpė turi ir privalumų. Kad ir kaip ten būtų, etika orientuojasi į liberalias vertybes, o žmonės iš tiesų alksta autentiškų, tikrų dalykų, patikrintų vertybių. Toks mano įspūdis, bendraujant su tėvais.

Svarbu tai, kad nebeliko nuostatos, jog per tikybos pamokas „jūs ten maldeles kalbate“ – žmonės patys pradeda atsirinkti ir suprasti, kad mokiniai ne šiaip sau maldeles kalba, o gilinasi į tikras vertybes. Tada ir patys mokiniai renkasi – nežinau, ar visiškai sąmoningai, bet tikrai pradeda rinktis tas vertybes.

Inga Petrikonienė. Kalbant apie vyresnių klasių moksleivių sąmonigumą, noriu paminėti tuos jaunus žmones, kurie ateina į parapiją, – šiame gyvenime verdu jau beveik 20 metų. Tai, ką jie gauna per geras, kokybiškas tikybos pamokas, sutvirtėja neformalioj aplinkoj: stovyklose, Lietuvos jaunimo dienose ar dar kur. Tada labai dažnai jie atveda ir tėvus – gal pradžioje į kokį Kalėdų vakarą ar kitą šventę parapijoje. Vaikas tampa apaštalu savo tėvams, paskelbia jiems Gerąją naujieną.

Be to, pačių jaunų žmonių liudijimas savo bendraamžiams yra pati paveikiausia priemonė. Kauno katechetikos centras, pavyzdžiui, turi tradicinę šventę Valentino diena KITAIP arba krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“. Klausiam moksleivių: „Ar tu buvai? Ar matei? Papasakok mums.“

Egidijus Živaitis. Apskritai jaunimui reikia veiklos. Dešimtmetį šitas reikalas buvo visai užmestas. Dabartinis įvairių jaunimo organizacijų sprogimas atveda jaunimą į Bažnyčią, žmonės sąmoningėja.

Ne paslaptis, kad pasitaiko atveju, jog katechetas ar tikybos mokytojas dirba be noro, ne „iš pašaukimo“. Kas tuomet?
Egidijus Živaitis. Taip, kaip kiekvieno kito dalyko mokytoju: tragedija. Ypač dabar, kai išaugo nedarbas, ir į mokyklas grįžo žmonės, kurie nenorėjo dėstyti, bet turi diplomą ir bando prisišlieti.

Tikybos mokymo programa per visą laikotarpį nuolat keitėsi. Dabar taip pat dirbate su naujos kartos programa: ar ji pateisina lūkesčius? Kokie žingsniai laukia artimiausioje ateityje?

Kuo didesnis pasirinkimas, tuo geriau galima patenkinti vis didėjančius mokinių poreikius. Švietimo reforma vyksta mažiausiai 15 metų – ji išmokė mokytojus suktis, dirbti, improvizuoti... Už tai reformai esu labai dėkingas (juokiasi).

Inga Petrikonienė. Projektinė veikla labai priklauso nuo mokytojo, o be to – ir nuo gero bendradarbiavimo su parapija. Daug mūsų vaikų eina savanoriauti Vaikų dienos centre. Užmezgėme ryšius su Pabėgėlių centru. Kaip sakė mokytoja Violeta, tam reikia labai daug laiko ir pasiaukojimo. Tikrai yra mokytojų, kurie tuo nedega, netiki tuo, ką sako, o vaikai labai greitai išfiltruoja, ar tu tiki tuo, ką sakai, ar gyveni tuo. Jei dvyliktoką paklaustume, kokį mokytoją labiausiai prisimeni, atsakys ne tą, kuris buvo labai nuolaidus ir geras, bet tą griežtą, kompetentingą, aiškų, žinantį, tikrą.

Egidijus Živaitis. Programos, kaip sakė mokytoja, orientuotos į gebėjimus, į mokinio gebėjimą bendradarbiauti. Tai labai svarbu visai visuomenei. Nežinau kodėl, bet mūsų visuomenėje normalios dorybės labai sunkiai skinasi kelią, o individualizmas labai stipriai jaučiamas. Dabar norima naujomis programomis grąžinti žmogų į bendruomenę: gebėti būti su kitu, bendrauti, bendradarbiauti. Išugdyti asmenybę, kuri moka komunikuoti.

Inga Petrikonienė. Iš individualizmo daug kas perėjo tiesiai prie vartotojiškumo, viskas labai susiję.
Tikybos mokytojas gauna ir parapijos klebono įgaliojimą – kanoninį siuntimą. Ar šis saugiklis veikia, o gal tai vienas iš daugelio formalumų? Kodėl, nepaisant to, yra prastų katechetikos mokytojų?
Inga Petrikonienė. Kad turėtume gerų tikybos mokytojų, reikėtų taip gerai dirbti, kad vaikai, žiūrėdami į mus, vėliau rinktųsi šią specialybę. Tikrai smagu, kai išgirsti, kad dvyliktokas nusprendžia stoti į Teologijos fakultetą VDU ar Tikybos katedrą VPU.

Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Kokios tendencijos, jūsų manymu, vyraus netolimoje ar tolesnėje ateityje? Ar išliks susidomėjimas tikybos pamokomis?

Egidijus Živaitis. Taip, krikščionys gyvena viltimi, kaipgi kitaip! Nekalbu apie mases, bet akivaizdžiai matome tam tikrą religingumo sugrįžimą. Vienas iš pavyzdžių – Rytų religijų pliūpsnis visuomenėje. Dvasine prasme visuomenė sluoksniuojasi – tai labai jaučiama ir mokyklose. Vaikai pasakoja, kad buvo jogos būrelyje ar dar kur. Be abejo, krikščionių kokybė gerės, masė išsigrynins. Krikščionių grupė bus ne tik  oponuojanti visuomenėje, bet ir einanti priekyje. Kažkada menas atliko tokią funkciją. Tikėjimas bus sąmoningas pasirinkimas, teikiantis naujų idėjų, kurios visuomenėje taps fermentu. Tokia yra mano viltis. Krikščionių grupė bus ne tik  oponuojanti visuomenėje, bet ir einanti priekyje.

Kas tuomet padeda?

Egidijus Živaitis. Ko gero, kiekvienas mokytojas kas pavasarį sau pasako, kad tai buvo paskutiniai metai mokykloje. Bet, ačiū Dievui, yra vasara (juokiasi). Palaiko savo misijos pajautimas, jos matymas. Mane ypač stimuliuoja tai, kad žinau, kur link noriu mokinius nuvesti. Žinau tą vertybinį orientyrą ir tiek to, tegu aš oponuosiu visiems, bet žinau, ko noriu. Tą autentiškumą jaučia ir mokiniai. Tas pat yra ir su kitais mokslais: teorija yra sausa šaka, brolau... Nepaisant to, kad egzaminai yra stiprus stimulas. Pavyzdžiui, būna, sako vaikas: iš visų kitų pamokų pabėgau, tik pas jus atėjau... Jaunas žmogus jau renkasi. Žinoma, blogai renkasi, bet taip yra.

Inga Petrikonienė. Kai perduodi tą žinią ir matai, kad ji paliečia vaikus, tai ir matai tikslą. Kiekvienais metais einame pėsčiomis 130 km iš Jonavos į Šiluvą. Mokiniai visada klausia: ar eisim kitais metais? Būtinai nori dalyvauti, nors kursas gal jau pasikeitė. Jie išgirsta Rožinio maldą, giesmes. Einame kaip avantiūristai, nes kartu su broliais pranciškonais – be nieko, prašome žmonių pagalbos. Vaikai suabejoja: „Kaipgi, ar bus galima svetimų žmonių prašyti duonos?“
Kai jaunas žmogus žino, kad jo misija pasaulyje – atkurti pasitikėjimą, pasijunta kitoks.
Nueiname į parapiją, kunigas sako: „Ką jūs – niekas jūsų čia neleis, duodu jums šarvonės salę – nakvokit ten“. Vaikai nesutinka ten miegoti, tad pusė jų meldžiasi, kiti eina prašyti nakvynės pas žmones... ir galiausiai gyventojai nepasidalija piligrimais. Taip atkuriamas pasitikėjimas jaunais žmonėmis. Kai jaunas žmogus žino, kad jo misija pasaulyje – atkurti pasitikėjimą, pasijunta kitoks. Kokie skambūs žodžiai: atkurti pasitikėjimą, bet jeigu jie nusėda, verta dėl to stengtis.


Kalbino ir užrašė Saulena Žiugždaitė